Arbitražinis prekiavimas yra ištekliaus pirkimo ir pardavimo praktika dviejose ar daugiau rinkų, siekiant pasinaudoti skirtingomis kainomis. Pavyzdžiui, prekybininkas gali nusipirkti tam tikrą išteklių vienoje rinkoje ir greitai parduoti tą patį išteklių kitoje rinkoje už didesnę kainą.
Priežastis, kodėl egzistuoja arbitražinis prekiavimas, yra rinkų neefektyvumas. Tai reiškia, kad tam tikras išteklius gali būti parduodamas skirtingomis kainomis skirtingose vietose, net jei abiejose rinkose siūlomas lygiai toks pats išteklius (arba labai panašus).
Finansų rinkų kontekste arbitražinis prekiavimas dažnai laikomas pagrindine jėga, nes jis neleidžia skirtingoms rinkoms sukurti didelių panašaus arba tokio pat ištekliaus kainų skirtumų. Todėl arbitražinio prekiavimo praktika remiasi nedideliais kainų skirtumais ir gali sukelti kainų konvergenciją. Greitis, kuriuo vyksta ši konvergencija, gali būti naudojamas kaip bendro rinkos efektyvumo matas. Tobulai efektyvi rinka nesuteiktų galimybių jokiam arbitražiniam prekiavimui, nes kiekvieno prekybos ištekliaus kaina visose biržose būtų lygiai tokia pati.
Tinkamai vykdomas arbitražinis prekiavimas gali būti laikomas nerizikingu būdu išnaudoti laikinus kainų skirtumus. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad prekybos robotai veikia visose rinkose ir daugelis jų buvo specialiai sukurti siekiant pasinaudoti arbitražinio prekiavimo galimybėmis. Todėl arbitražininis prekiavimas gali kelti tam tikrą riziką, atsižvelgiant į strategiją ir vykdymą.
Nors turime mažiausiai dešimt skirtingų arbitražinio prekiavimo strategijų tipų, prekybininkai dažnai remiasi ką tik apibūdinta, kuri yra labiau tradicinės formos ir vadinama grynuoju arbitražiniu prekiavimu. Ši strategija remiasi rinkos neveiksmingumo ir kainų skirtumų atradimu, o ne spekuliacijomis, todėl dažnai laikoma mažos rizikos metodu.
Kitas mažiau populiarus metodas vadinamas sujungimo arbitražiniu prekiavimu (arba rizikos arbitražiniu prekiavimu). Kaip rodo pavadinimas, tai labai spekuliatyvus metodas, pagrįstas prekybininko lūkesčiais, kad būsimas įvykis turės įtakos turto kainai. Jis gali apimti, pavyzdžiui, įmonių įsigijimą, sujungimą ar bankroto pareiškimus.