Įrodymai neatskleidžiant informacijos

Įrodymas neatskleidžiant informacijos, kartais dar vadinamas zk protokolu, yra patvirtinimo, kuris atliekamas tarp įrodytojo ir tikrintojo, metodas. Įrodymų neatskleidžiant informacijos sistemoje įrodytojas gali įrodyti tikrintojui, kad jis žino tam tikrą informaciją (pvz., matematinės lygties sprendimą), neatskleisdamas pačios informacijos. Šias įrodymų sistemas gali naudoti šiuolaikiniai kriptografai, kad užtikrintų didesnį privatumo ir saugumo lygį.

zk įrodymas turi atitikti du pagrindinius reikalavimus, žinomus kaip išsamumas ir patikimumas. Išsamumas reiškia įrodytojo gebėjimą pademonstruoti atitinkamos informacijos žinias dideliu tikėtinu tikslumu. Kad įrodymas būtų patikimas, tikrintojas turi sugebėti patikimai nustatyti, ar įrodytojas iš tikrųjų turi informaciją, ar ne. Galiausiai, kad iš tikrųjų neatskleistų informacijos, įrodymas turi būti ir išsamus, ir patikimas, bei negali perduoti atitinkamos įrodytojo turimos informacijos tikrintojui.

Įrodymai neatskleidžiant informacijos dažniausiai naudojami programoms, kuriose privatumas ir saugumas yra esminiai. Pavyzdžiui, autentifikavimo sistemos gali naudoti zk įrodymus, kad patvirtintų prisijungimo ir asmeninius duomenis arba tapatybes, jų tiesiogiai neatskleidžiant. Paprastas pavyzdys: jos gali būti naudojamos norint patikrinti, ar asmuo turi kompiuterinės sistemos slaptažodį, neatskleidžiant paties slaptažodžio.