zk-STARK
Yra du populiarūs
informacijos neatskleidžiančių (zk) įrodymų, kartais dar vadinamų zk protokolais, tipai –
SNARK ir STARK. Įrodymas neatskleidžiant informacijos yra kriptografinis tikrinimo metodas, kai viena šalis (įrodytojas) gali įrodyti kitai šaliai (tikrintojui), kad tam tikras teiginys yra teisingas, nepateikdama jokios patvirtinančios informacijos, išskyrus faktą, kad teiginys iš tikrųjų yra teisingas.
zk-STARK reiškia informacijos neatskleidžiantį išplečiamą skaidrų informacinį argumentą (angl. „zero-knowledge scalable transparent argument of knowledge“). zk-STARK sukūrė Izraelio technologijų instituto Technion profesorius Eli-Ben Sasson. Skirtingai nuo zk-SNARK, kurie priklauso nuo pradinės patikimos įrodytojo ir tikrintojo sąrankos, zk-STARK pradinės patikimos sąrankos nereikia, nes jie remiasi efektyvesne
kriptografija, kur taikomos kolizijoms atsparios
maišos funkcijos. Taikant šį metodą taip pat atsisakoma zk-SNARK skaičių teorijos prielaidų, kurių skaičiavimai yra brangūs ir kurios teoriškai gali patirti
kvantinių kompiuterių atakas.
Paprastai tariant, zk-STARK įrodymai turi paprastesnę kriptografinių prielaidų struktūrą. Tačiau tai turi didelį trūkumą: jų įrodymo dydis yra didelis, paprastai 10–100 kartų didesnis nei zk-SNARK. Dėl tokio duomenų dydžio skirtumo jie yra brangesni, o kai technologija naudojama atliekant pervedimą,
kriptovaliutoms ir kitoms programoms gali būti taikomi apribojimai.
Dažniausiai įrodymai neatskleidžiant informacijos naudojami tais atvejais, kai būtina užtikrinti ir privatumą, ir saugumą. Pavyzdys yra tapatybės autentifikavimas. Naudojantis tam tikromis internetinėmis paslaugomis reikia įrodyti savo tapatybę ir teisę naudotis tomis platformomis. Tam dažnai reikia pateikti tokią asmeninę informaciją, kaip vardas, el. pašto adresas, gimimo data ir kt.
Įrodymai neatskleidžiant informacijos gali supaprastinti autentifikavimą tiek platformoms, tiek vartotojams. Kai zk įrodymas sugeneruojamas naudojant viešuosius įvesties duomenis (duomenis, patvirtinančius vartotojo narystę platformoje) ir privačiuosius įvesties duomenis (išsamią informaciją apie vartotoją), vartotojas gali tiesiog pateikti jį patvirtindamas savo tapatybę, kai jam reikia pasinaudoti paslauga. Tai pagerina vartotojų patirtį, o organizacijoms nereikia saugoti didelių asmeninės informacijos kiekių.